Mobingo istorijos viešajame medicinos sektoriuje – nuolat besikartojantis liūdnas šio sektoriaus leitmotyvas. Štai ir prieš porą savaičių viešumoje pasirodė informacija apie tai, kad Mažeikių ligoninės medikės skundžiasi dėl mobingo. Kiekvienąkart tokiam atvejui iškilus viešumon, visuomenė svarsto, ar jis vienkartinis, tik tos įstaigos atvejis, ar tai visgi sisteminės viso sektoriaus problemos. Ir tikrai, nėra paprasta atsakyti. Visgi, WitMind® komanda nusprendė pasižiūrėti, ką šia tema sako mūsų turimi duomenys.
WitMind® duomenys atskleidė realybę, kuri nedžiugina, tačiau kita vertus, akivaizdžiai rodo, kad kokybiški duomenys gali padėti rasti raktą pokyčiams. Tiksliai galime duomenimis nurodyti, kurie sektoriaus vadybos ir kultūros bei lyderystės ir darbuotojų gerovės aspektai lemia tai, kad tenka susidurti su santykių su darbuotojais iššūkiais. Taip, sektorius serga, bet turi didžiulį ir ne taip jau sunkiai, kad ir mažais žingsniais pasiekiamą sveikėjimo potencialą.
Iš daugelio WitMind darbdavio konkurencingumo sistemos® duomenų pjūvių, ypač žemus rodiklius pamatėme būtent emocinių naudų ir didžiavimosi temose. Šios temos apima tokius labai svarbius faktorius kaip įmonės kultūra, lyderystės ir vadovavimo kokybė, santykis su darbuotojais, darbuotojų nuomonės girdėjimas, galimybė prisidėti prie pokyčių, galimybė suteikti grįžtamąjį ryšį ir daugelį kitų.
Sveikatos ir farmacijos sektorių konkurencingumo indekse į viršų kelia privačios gydymo įstaigos, kurios geba geriau nei viešojo sektoriaus bendrovės užtikrinti šių emocinių verčių išpildymą. Pašalinus jas, t. y. palikus tik viešąsias įstaigas, emocinių verčių vertinimo indeksas smunka. O jei pasižiūrėsime tik į Telšių apskritį, kurioje yra neseniai dėmesio sulaukusi Mažeikių ligoninė, pamatysime, kad viešųjų įstaigų rodiklis yra dar prastesnis – joks kitas sektorius šioje apskrityje nėra taip prastai vertinamas.
WitMind® sistema taip pat tiria, kiek darbuotojai didžiuojasi tokiais emociniai darbovietės faktoriais, kaip įmonės pasiekimai, vidinė kultūra, pagarba žmonėms, vadovų kompetencija ir pan. Čia taip pat situacija prasta: jeigu vertintume organizacinę kultūrą, vėl tektų konstatuoti, kad neprivačios sveikatos sektoriaus įstaigos atrodo prasčiausiai iš visų. Tad ir nekeista, kad ir didžiavimosi indeksas čia yra minimalus – 0 proc.
Kai duomenys parodo konkrečias taisytinas vietas, susiplanuoti, kokių pokyčių reikia, kokie iš jų – prioritetiniai, o kokie neduos rezultato ir neverti investicijų, tampa lengviau, o tuomet ir pats pokytis – realistiškesnis.